162 Archivum Lithuanicum 2
Jablonskis gana nuosekliai yra naikinæs brûkðnelá, jungiantá dalelytæ su ávar-
dþiu ar prieveiksmiu, taip pat lygiareikðmius þodþius (yra vienas kitas paliktas
atvejis dël neatidumo). Ðios rûðies taisymas rodo, kad Jablonskis tolo nuo rusø
raðybai áprasto brûkðnelio vartojimo: kaþ-kà ´ kaþin kà (26); toks-pat ´ toks pat (7);
èia-pat´èia pat (6); visø-geriausieji ´ visø geriausieji (26); iðriða galø kaspi-
nus-raiðèius´kaspinus raiðèius (26); rausvai-gelsvai ´ rausvai gelsvai (27).
Atskirai paraðytà dalelytæ gi Jablonskis prijungia prie kitos vienskiemenës da-
lelytës: ar gi ´ argi (27).
Vaiþgantas, kaip ir apskritai didelë visuomenës dalis, bevardës giminës bûdvar-
dþiø galininke buvo linkæs raðyti nosinæ. Jablonskis tai pataisë: kaþ-kà juodà ´ kaþin
kà juoda (26); viskà senà ´ visa sena (27).
Skyryba gana subjektyvus dalykas, ir Jablonskis palyginti maþai yra taisæs
Vaiþganto tekste skyrybos þenklø vartojimà: Persiþegnojæ sulig savo dievotumo ir noro
valgyti [...] siekia ´ Persiþegnojæ kiekvienas pagal savo dievotumà ir norà valgyti [...],
siekia (25); Þiûrëkite: jau kiti vaþiuoja ´ Þiûrëkite, jau kiti vaþiuoja (26); baltos kruopos
arbatos vietoje (26, brûkðnys neraðomas). Vienam sakiniui Jablonskis pridëjo trûk-
stamà klaustukà: ar gi palygási [...] kurià atveþë ´ atveþë? (27).
6.STILIAUS TAISYMAS. 19241926 metais, kai Jablonskis, o vëliau ir
Juozas Balèikonis, ëmë kritikuoti keliø mûsø literatø kalbà, kelti jø publicistiniø
raðtø ydas, raðytojai atsikirsdami paskelbë, kad kalbininkai negalá spræsti apie
literatûros kûriniø kalbà, nes jie neiðmanà apie stiliø. Apskritai reikëtø pasakyti,
kad kiekvienas redaktoriaus ásikiðimas á tokio raðytojo kaip Vaiþgantas kalbà yra
ásikiðimas ir á stiliø. Kaip kalbininkas keitë raðytojo stiliø ta ðio termino reikðme,
kai turime galvoje bendruosius stilingos kalbos poþymius aiðkumà, trumpumà,
lengvumà, gyvumà ir t.t., matysime ið èia pateikiamø pavyzdþiø:
Ðirdþiai ir protui dar maþa tesidarbuojant, atminèiai áspûdþiø skirtumo dar nedarant,
sunku pasakyti, kursai dalykas, á aká ákritæs, pirmas tapo paþintas ir pajustas. Sakytume
ðis atsitikimas, gal keliomis dienomis vëliaus po anos serganèios vieðnelës apsilankymui
´ Kol ðirdis ir protas dar maþa tesidarbavo ir áspûdþiø negalëjo skirti, sunku pasakyti,
kokiø dalykø, á aká ákritusiø, pirmà suprato ir pajuto. Sakytume, jog ðá atsitikimà pirmàjá
suprato; buvo tat keliomis dienomis vëliau po serganèios vieðnelës aplankymo (6).
Ðtai kaip Jablonskis pataisë Vaiþganto valgymo vaizdo iðtraukà: Jauti jø þan-
dø tamprumà ir ant sukàsto daikto iðplaukianèiø seiliø gausybæ ´ Þiûri þmogus ir
jauti visur valgytojø þandø tamprumà, jauti plaukte plaukiant á sukàstà daiktà seiliø
gausybæ (26).
Keliuose sakiniuose, kad bûtø sklandþiau, sakytume, liaudiðkiau, Jablonskis keièia
visà þodþiø junginá: Motutë [...] neðdama dideliu kaupu (´ kupinà) bliûdà (25); nuo ðilumos
srëbimo ´ nuo ðilto srëbalo (26); ant nugaros iðvirtusio katinëlio ´ augðtininko katino (5).
Jablonskis labai rûpestingai ieðkojo stilistiðkai adekvaèiø norimai iðreikðti minèiai,
pieðiamam vaizdui pakaitalø. Taèiau ne visada jam tai pavyko padaryti. Tø ieðko-
Kommentare zu diesen Handbüchern