32 Archivum Lithuanicum 2
atsiþvelgë ir á Liuterio patarimus, iðdëstytus 1530 metais Laiðke vertëjams. Liuteris
pabrëþë, kad verèiant nebûtina pedantiðkai laikytis kiekvieno þodþio. Reikia pirmiausia
klausytis, kaip kalba þmonës, ir paskui versti tik tada jie supras ir pajus, kad su jais
kalbama jø kalba
52
. Laiðke kritikuojami tokie vertëjai, kurie seka ankstesnëmis vertimo
tradicijomis ir originalo tekstà perteikia þodis þodin. Savo nuomonæ vertimo klausimu
jis yra pareiðkæs ne kartà, taèiau pagrindinis vertimo principas visur lieka tas pats:
iðtikimybë turiniui ir já atitinkanti laisva bei aiðki iðraiðkos forma
53
.
Panaðaus principo ðiuo atveju laikosi ir Bretkûnas: jis atsiplëðia nuo ðventøjø kalbø,
kad nebûtø paþeistos lietuviø kalbos normos. Neturime konkreèiø duomenø, kad
Bretkûnas bûtø skaitæs minëtus Liuterio raðtus, nors tai labai tikëtina. Wittenbergo
universitete jis studijavo tuo metu (imatrikuliuotas 1557 metø sausio 16 dienà), kai ten
skaitë paskaitas Liuterio pagalbininkai ir konsultantai Biblijos vertimo klausimais:
Pilypas Melanchtonas, Johannas Bugenhagenas, Georgas Majoras ir kiti
54
. Tiesioginæ
átakà jam, be abejo, darë ir pats Liuterio verstos Biblijos pavyzdys.
Èia pateikti pavyzdþiai nëra vieninteliai, rodantys, kad Bretkûnas, mokëdamas
keletà kalbø, juto jø savitumà bei struktûros skirtumus. Prisimintinas ir vienas
fonetinës sistemos suvokimo faktas. Originaluose ir ankstesnëje lietuviø raðomo-
sios kalbos tradicijoje (Maþvydo, Vilento raðtuose) asmenvardis Kristus buvo raðo-
mas su <Ch>
55
. Tuo tarpu Postilëje tiek verstuose fragmentuose, tiek pusiau ori-
ginaliuose pamoksluose pastebimas aiðkus polinkis asmenvardá Kristus (taip pat
ir þodþius krikðtas, krikðtyti, krikðèionis, krikðèioniðkas, krikðèionystë) raðyti su <K>:
Kristus BP pavartotas 1793, o Christus tik 34 kartus (17 ið jø yra verstame
tekste)
56
. Taigi Bretkûnas, nepaisydamas nei originalø, nei ankstesnës tradicijos,
ðá labai svarbø asmenvardá stengësi raðyti ne su lietuviams svetimu <Ch>, o su
<K>. Vëliau taip raðyti, beje, savo gramatikoje siûlë ir Danielius Kleinas, motyvuo-
52den man mus nicht die buchµtaben inn der
lateiniµchen µprachen fragen / wie man µol
Deutµch reden / wie dieµe eµel thun / µon-
dern / man mus die mutter jhm hauµe /
die kinder auff der gaµµen / die gemeinen
man auff dem marckt drumb fragen /
vnd den µelbigen auff das maul µehen /
wie µie reden / vnd darnach dolmeãµchen/
µo verstehen µie es den / vnd mercken /
das man Deutµch mit jn redet, Ein µend-
brief D.M.Lutthers. Von Dolmeãµchen
vnd F÷rbit der heiligenn. M.D.XXX,
D.Martin Luthers Werke. Kritische Gesamt-
ausgabe 30
II
. Weimar: Hermann Böhlaus
Nachfolger, 1909, 637.
53Herbert Walz, Deutsche Literatur der Reforma-
tionszeit, Darmstadt: Wissenschaftliche
Buchgesellschaft, 1988, 1621; Geschichte der
deutschen Literatur von den Anfang bis zum
Gegenwart 4. Geschichte der deutschen Literatur
von 1480 bis 1600, Berlin: Volk und Wissen
Volkseigener Verlag, 1960, 275.
54Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø
lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., bio-
grafijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1.
XVIXVII amþiai, Èikaga: JAV LB kul-
tûros fondas, 1960, 160. Svarbiausias pa-
galbininkas ir konsultantas Biblijos verti-
mo klausimais buvo Melanchtonas: jis,
kaip puikus graikø kalbos mokovas, tikri-
no Liuterio verèiamo ir Naujojo, ir Senojo
Testamento rankraðèius, kartu su Bugen-
hagenu ir kitais dalyvavo Liuterio Biblijos
revizijos komisijoje (Walz 1988, 1215).
55Maþvydas savo raðtuose vartojo tik formà
Christus (332x), Vilentas ir EE, ir Enchiri-
dione te taip pat teraðë tiktai Christus:
atitinkamai 110x ir 61x.
56Plaèiau apie tai Aleknavièienë 1998
a
, 69.
Kommentare zu diesen Handbüchern